Natūralios ir ekologiškos kosmetikos džiunglės
Pastaraisiais metais stebimas vis didesnis vartotojų susidomėjimas sveikatai palankesniais produktais. Tai patvirtina ir auganti natūralios bei ekologiškos kosmetikos paklausa. Nemaža dalis vartotojų sąvokas „natūralu“ ir „ekologiška“ suvokia kaip sveiko produkto sinonimus. Kaip gi yra iš tikrųjų? Kuo skiriasi natūrali ir ekologiška kosmetika?
Tiesa ta, kad natūrali kosmetika nebūtinai yra ekologiška, o ekologiška kosmetika ne visada natūrali. Pavyzdžiui, vanduo yra natūrali medžiaga, tačiau nelaikoma ekologiška. O kai kurie populiarūs natūralūs eteriniai aliejai priskiriami prie aršiausių alergenų, tad vargu ar gali būti vienareikšmiškai vadinami „sveikais“ ar „sveikatai palankiais“.
Natūralia kosmetika vadinama tuomet, kai jos sudėtyje esančios medžiagos yra natūralios arba natūralios kilmės (t. y. ne sintetinės). Bet ir natūralioje kosmetikoje gali būti sintetinių ir cheminių priedų. Neturint tvirtų įrodymų, reikėtų vengti teiginių, kad produktai yra saugesni ar sveikesni vien todėl, kad jų sudėtyje yra natūralių medžiagų.
Ekologiška kosmetika turi būti sertifikuota ir paženklinta, jai keliami griežti reikalavimai. Žaliavos turi būti ne tik natūralios, bet ir užaugintos ekologiniuose ūkiuose, pakuotės perdirbamos. Ekologiškos kosmetikos sertifikatas reiškia, kad produkcija buvo vertinama nepriklausomos organizacijos pagal ekologinio produkto standartus. Vieni sertifikatai yra griežtesni, kiti liberalesni, tačiau visur remiamasi kokybės sistema, kuri leidžia atrinkti sveikatai ir aplinkai palankesnius gaminius. Tarp savanoriškų sistemų bene žinomiausios yra NATURE, COSMOS, BDIH, ICEA, EU ECOLABEL.
Būtina pabrėžti, kad nėra nei oficialaus reglamento, nei suderintų kriterijų dėl sąvokų „natūralus“ ir „ekologiškas“ apibrėžčių. Todėl, nors teiginiai apie kosmetikos gaminius turi atitikti ir reglamento (ES) 655/2013 reikalavimus, nustatančius šešis bendruosius teiginių apie kosmetikos gaminius pagrindimo kriterijus, nėra tikslaus išaiškinimo, kaip šie teiginiai turėtų būti taikomi gaminiams, kad nebūtų laikomi klaidinančiais.
Kosmetikos gamintojai gali patys deklaruoti savo gaminius kaip natūralius ir (arba) ekologiškus arba sertifikuoti savo gaminius kaip natūralius ir (arba) ekologiškus pagal nepriklausomos įstaigos nustatytus kriterijus. Iš akredituotos nepriklausomos kontrolės įstaigos gautas sertifikatas ir prie jo pridedama etiketė ant pakuotės gali padėti pagrįsti teiginius. Vertindamos sudedamųjų dalių atitiktį, skirtingos įstaigos vadovaujasi skirtingais kriterijais.
Šioje srityje verta atkreipti dėmesį į du šaltinius:
- 2016 m. vasarį Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) paskelbė standartą ISO 16128-1, kuriame pateikiamos gairės, kaip kosmetikos gamyboje naudojamas medžiagas priskirti vienai iš aštuonių kategorijų, tarp kurių ir natūralios bei ekologiškos. 2017 m. sausio mėn. paskelbtas ISO 16128-2, kuriame pateikiama sistema, pagal kurią galima nustatyti kosmetikos sudedamosios dalies (natūralios, natūralios kilmės, ekologiškos ir ekologiško kilmės) indeksą ir apskaičiuoti susijusį turinį gatavame kosmetikos gaminyje.
- 2021 m. spalio 22 d. Komisijos sprendimas (ES) 2021/1870, kuriuo nustatomi ES ekologinio ženklo suteikimo kosmetikos gaminiams ir gyvūnų kūno priežiūros gaminiams kriterijai –
https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32021D1870&qid=1651585474484&from=EN
Konkrečiai ES ekologinis ženklas garantuoja šiuos pagrindinius dalykus:
(1) mažas toksiškumas vandens organizmams,
(2) biologiškai skaidžios sudedamosios dalys,
(3) ribotas pavojingų medžiagų naudojimas,
(4) minimali ir lengvai perdirbama pakuotė,
(5) atsinaujinančios tvarios kilmės sudedamosios dalys,
(6) geras veiksmingumas.
Daugiau informacijos:
https://ec.europa.eu/environment/ecolabel/documents/Factsheet_EU_Ecolabel_Cosmetic_product.pdf
